Moderni mokykla ir kartų konfliktai
Kovo viduryje Prienų kultūros ir laisvalaikio centre vyko seminaras rajono švietimo įstaigų pedagogams „Moderni mokykla – Y ir Z kartų mokiniams“. Seminarą organizavo Prienų švietimo centras, jį vedė švietimo, verslo, NVO organizacijų konsultantė Lidija Laurinčiukienė.
Lektorė pedagogams pasakojo apie pasikeitusį mokytojo vaidmenį, skirtumus tarp X, Y, Z kartų, pedagogų ir tėvų bendradarbiavimo spragas, technologijų reikšmę mokykloje. Koks turi būti XXI amžiaus mokytojas, kai vaiką ugdo jau ne tik šeima ir mokykla, bet ir popkultūra, rinkodara, socialiniai tinklai, pseudoasmenybės? Apie tai (ir ne tik apie tai) ir samprotavo Lidija Laurinčiukienė, dalindamasi savo 30 metų pedagoginio darbo, švietimo vadybininkės ir dėstytojos patirtimi.
XXI amžiaus mokykla – mokytojas kūrėjas
L. Laurinčiukienės paskaita buvo itin emocinga ir turininga, atmiešta gera humoro doze, praturtinta gyvenimiškos patirties pavyzdžiais, sentencijomis, biblijiniais palyginimais, vaidybiniais elementais. Seminaras nė iš tolo nepriminė teorinės paskaitos – tai buvo aktyvus darbas, diskutuojant, ieškant atsakymų į klausimus. Pavyzdžiui, kodėl Nobelio premijos laureatas Albertas Einšteinas fotoreporteriui, fotografavusiam jį neatsiklausus leidimo, iškišo liežuvį? Ką prieš 80 metų tuo norėjo pasakyti Einšteinas? Kodėl jam apsimokėjo viešai parodyti liežuvį? Turbūt todėl, kad parodytų savo skirtingumą, kitoniškumą. Taip svarstė seminaro dalyviai.
Pasak L. Laurinčiukienės, šiandien nė vienas pedagogas, atėjęs į klasę, nepasako to paties – nei tais pačiais žodžiais, nei tuo pačiu kampu. Tai yra XXI amžiaus mokytojo skirtingumas. Antra, jei žmogus moka pasijuokti iš savęs, iš jo niekas gyvenime nepasijuoks. O jei jis moka pasijuokti iš sudėtingos situacijos, jis ją 50 proc. greičiau išsprendžia. „Į savo mokytojavimą XXI a. reikia žiūrėti su humoru. Kai XXI a. mokyklose kabės mokslininkų portretai, sakė Einšteinas, duodu ranką nukirst, mokiniai nepažinos nieko, išskyrus mane. Taigi, jie ir mus, mokytojus, prisimins ne už rimtus dalykus, bet už humorą, už tai, kas atrodė kitoniškai, nežmoniškai, ir tai, ką jie gavo, jiems atrodė „vau!“, – pabrėžė lektorė.
Kartų konfliktas – amžina tema
Skirtingo amžiaus žmonių nesusikalbėjimas daugelyje šalių įvardijamas kaip opi problema. Kartų tarpusavio santykis praranda svarbą, vis labiau ryškėja atotrūkis tarp jaunimo ir vyresnių kartų – tėvų, senelių, prosenelių. Toks atitrūkimas kelia socialines įtampas, kurios veikia visos visuomenės tarpusavio santykius, sunkina bendravimą. Pagrindinė problema – kartų konfliktai.
Pasak L. Laurinčiukienės, kartų konflikto tema – amžina tema. Ji palydima įvairių stereotipų, kurie gyvuoja visose gyvenimo srityse ir trukdo rasti efektyviausius skirtingų kartų komunikavimo būdus. „Kaskart jaunoji karta yra vis blogesnė; mes buvome geresni; mes daugiau vargo matėme; mes buvome savarankiškesni, darbštesni; mes daug skaitėme; mes kultūringesni; mes gražiau šokome; mes geresnės muzikos klausėmės; mes gerbėme vyresniuosius…“ – sako vyresnės kartos tėvai ir mokytojai, pabrėždami savo vertybinius pranašumus prieš jaunuomenę. O jaunuomenė apie visus vyresnės kartos atstovus sako, kad „jie jau nuseno ir menkai dabartyje orientuojasi; jie bijo iššūkių; jie – darbiniai arkliai; jie nemoka strategiškai mąstyti“, – kalbėjo lektorė. Ji pastebėjo, kad šie stereotipai gyvuoja mokykloje ir trukdo rasti efektyviausius skirtingų kartų komunikavimo būdus.
Lektorė papasakojo apie XX–XXI amžiaus kartas. Tai Didvyrių, arba laimėtojų karta (g. 1901–1924 m.); Menininkų kūrėjų, arba tylioji karta (g. 1925–1942 m.); Pranašų, arba kūdikių bumo karta (g. 1943–1960 m.); Klajoklių, arba X karta (g. 1961–1981 m.); Kitų didvyrių, arba Y karta (g. 1982–2004 m.); Menininkų kūrėjų, arba Z (vadinamoji „Google“) karta (g. 2005–2023 m.).
Pasak L. Laurinčiukienės, šiandien po mokyklos stogu gyvena kelios kartos. „Kiekviena karta yra įdomi savaip. Iškeldami kiekvienos kartos privalumus, turime šansą savo mokykloje susikalbėti, pasidžiaugti vienas kitu ir sukurti puikią komunikacinę aplinką. Pavyzdžiui, Kūdikių bumo karta dar vadinama „sumuštinio“ karta, nes po Antrojo pasaulinio karo šios kartos atstovų gimė tiek, kiek nėra gimę jokioje kitoje kartoje. Šitos kartos mokytojai yra akademizmo nešėjai mokykloje: jie nori, kad egzamino rezultatai būtų puikūs, testo rezultatai geriausi, kontrolinis parašyta gerai. Jų nuomone, jeigu vaikams sukiši į galvas daugybę teorinių žinių, tai vaikai nepasiklys gyvenime. Tas akademizmas mokykloje jiems vieniems, ko gero, ir liko svarbus. Bet tai ir viena iš kartų, kuri labiausiai priekaištauja, kad vaikai darosi vis blogesni, kad elgiasi ne taip, kaip jiems norėtųsi, kad turi prastų įpročių. Tačiau ši karta savo aistra, kultūra, tradicijų nešimu mokyklai duoda labai daug. Arba X karta – naujovių nešėjai. Šios kartos mokytojai sako, kad vaikams reikia ne vien akademinių žinių, bet ir kompetencijų bei įgūdžių. Ši karta atnešė sumaištį į mokyklą ir visai kitokį požiūrį – į švietimą, mokymąsi ir žinių panaudojimą gyvenime“, – pabrėžė lektorė.
Praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje, kai pasaulyje prasidėjo kompiuterizacija, gimė Y karta. Tai karta, kuri nori būti jauna visą laiką. L. Laurinčiukienės teigimu, „šios kartos atstovai mokyklai yra labai įdomūs. Jie norės pabandyti ir pabandys studijas įvairiausiuose pasaulio universitetuose. Ir įdomiausia, kad jie vis lygina ir sako: „Kada bus Lietuvoje taip, kada mokytojas pradės orientuotis į mus ir patenkins realias mūsų svajones ir lūkesčius.“
Ateitis – šio amžiaus kartos rankose
Prasidėjus trečiajam tūkstantmečiui, gimė paskutinė šiuo metu jauniausia ir labai keistais pavadinimais vadinama karta. „Vieni juos vadina „zerou“ – nuline karta, nes nuo jų prasideda nauja karta ir naujas tūkstantmetis. Kiti sako, kad jie bus „Google“ karta – virtualioje erdvėje ieškos visko, ko jiems reikės. Z karta gimsta visuotinio pertekliaus metais, visiškai kompiuterizuotame pasaulyje. Kas šios kartos atstovams būdinga? Ką jie vertina? Jie nepakenčia prievartos ir pamokslavimo, yra smalsūs, imlūs ir greiti. Jiems sunkiau sekasi susikoncentruoti, jie dažnai netelpa į jokius standartus ir visuomenės nusistovėjusias normas“, – samprotavo L. Laurinčiukienė. Lektorės įsitikinimu, mokytojams tai yra didelis iššūkis, nes sudėtinga duoti per pamoką kažką daugiau, ką jau duoda rinkodara, televizija, tėvai, seneliai. Su šitos kartos vaiku mokytojui reikia išmokti kalbėtis kaip su lygiu, nes jis nepakenčia aukščiau stovinčiojo, jį lydi begalinis individualizmas, su juo reikia tartis ir susitarti, stengiantis nepakelti balso. „Ramiu tonu pasakęs, iš vaiko išpeši ką nori. Susikalbėti su jais galima tada, kai išmokstame juos gerbti ir nekritikuojame“, – patikino ilgametę pedagoginio darbo patirtį turinti lektorė.
Kalbėdama apie kartų skirtumus ir konfliktus, L. Laurinčiukienė pabrėžė, kad suvokus kartų teorijas galima išmokti paramos ir supratingumo kitų ir kitaip mąstančių žmonių (kartų) atžvilgiu, įvaldyti socialinio atsipalaidavimo instrumentus (kurti tolerantišką bendravimo atmosferą be išankstinių nuostatų, kaltinimų, stereotipų), išsiugdyti empatiją, išmokti elgesio lankstumo, o tai bendravimą padarytų efektyvų.
Kaip ugdytojui padėti sau?
Pasak L. Laurinčiukienės, nors iš mokytojų šiandien norima to, ko nenorima iš nieko kito visuomenėje, mokytojas turėtų siekti tikslo įvairiais būdais, bet svarbiausia, kad jam sektųsi, kad užsiaugintų ir save, ir tuos, su kuriais bendrauja. Kad užsiaugintų ne pagal paties sukirptą lekalą, bet skirtingus. Tai didelis iššūkis modernios mokyklos mokytojui.
Lektorė akcentavo, kad mokytojas turi, pirmiausia, būti įdomus pats sau, laisvai bendrauti su mokiniais ir kolegomis, pasitikėti savimi, suklydęs neapsimetinėti, o pripažinti savo klaidas. Jis turi mokėti sudominti mokinius net neįdomiomis temomis, paaiškinti įvairiais metodais. Bet svarbiausia, visa tai daryti nuoširdžiai, su meile.
Bet ar nuoširdžiai dirbamas darbas nekelia grėsmių? Kalbama apie tai, kad šiame technologijų ir skubos amžiuje jų patiria kiekvienas žmogus, o mokytojas ypač. Tai ir emocinė įtampa, didelis darbo krūvis, vaikų problemos ir atsakomybė už jų saugumą, tėvų lūkesčiai, dažni švietimo sistemos pokyčiai, vienišumas, kolegų palaikymo trūkumas, būtinybė nuolat mokytis, buvimas triukšmingoje aplinkoje, nepasitenkinimas, kad visuomenė nevertina ir nepakankamai apmoka ir t.t.Sugretindama mokytojų ir ugniagesių profesijas filosofiniu požiūriu, lektorė L. Laurinčiukienė pabrėžė, kad mokytojai pirmiausia turi gelbėti save, kad išgelbėtų kitus.Ji nešykštėjo patarimų, kaip padėti sau, kaip įveikti psichologinį ir emocinį nuovargį, patarė neapleisti pomėgių, teikiančių džiaugsmą, stiprinti fizinę sveikatą, bendrauti ne tik su kolegomis, saugoti ir vertinti savo asmeninį laiką, nesiekti perfekcionizmo, t. y. priimti teisę sau save pripažinti netobulu…
