Kovo 27 – Tarptautinė teatro diena

Kai Tarptautinė teatro diena – šventė visai ne teatralams…..

…Šiems žmonėms kovo 27-oji, Tarptautinė teatro diena, – šventė. Tądien jie laiko rankose gėles, šypsosi juos sveikinantiems artimiesiems, draugams, nors pagal profesiją jie – ne teatralai, nors jų kasdienybė neturi nieko bendra su scena. Ir vis dėlto Tarptautinė teatro diena jiems didelė šventė, nes tai – jų gimimo diena. Sakoma, jog žmogaus atėjimo laikas į šį pasaulį yra labai svarbus jo tolesniam gyvenimui, asmenybės raidai (argi ne todėl tokie populiarūs horoskopai, numerologija paremti spėjimai?). Tad gal ir jie, šie pavasariniai paukščiai, gimę būtent per Teatro dieną, savyje nešiojasi teatralo gyslelę, pasireiškiančią gal meile scenai, gal potraukiu vaidybai, o gal tiesiog dar nerealizuotu užslėptu troškimu save išreikšti per sceninį judesį, dramatiškai ištartą žodį, komišką grimasą? O gal… Tai tik nieko nereiškiantis sutapimas, kokių taip pat pilna gyvenime? Bet tegul kalba jie, žmonės, gimę kovo 27- ąją, Tarptautinę teatro dieną…

teatras

 

„Gimtadienio nešvenčiu – švenčiu Teatro dieną“

3romas„Neteigsiu, jog nuo pat vaikystės savo gimtadienį siejau su teatro diena, – visa tai prasidėjo gerokai vėliau, – pasakoja buvęs policininkas Romualdas KUBILIUS. – Buvo 1983 -ieji metai. Tuomet mokiausi Maskvos aukštosios saugumo mokyklos III kurse, ir draugai man gimtadienio proga padovanojo bilietą į estrados teatrą. Jau iš atminties išsitrynė tuomet matytas spektaklis, tačiau išliko epizodas prieš pat jį: į sceną išėjo tuometinis teatro direktorius Adrejus Mironovas ir visus žiūrovus pasveikino su Tarptautine teatro diena akcentuodamas, jog teatras be žiūrovų – tik televizijos spektaklis, kad ne vien aktoriai žiūrovus, bet ir žiūrovai aktorius „užkrečia“ emocijomis. Na, ir nuo to atmintino vakaro iki šiol švenčiu ne gimtadienį, o Teatro dieną. Nors ir nesu teatralas, teatrą labai mėgstu. Studijuojant Maskvoje, teko lankytis įvairiuose teatruose (tarp jų – ir čigonų, ir kurčnebylių teatre), pajusti gerąją senojo teatro pastato aurą, kurios dažnai dabar pasigendu lankydamasis spektakliuose Lietuvoje“.

Tiesa, R. Kubiliaus pirmoji pažintis su teatru prasidėjo dar paauglystėje. „Pirmasis mano aplankytas teatras – Panevėžio J. Miltinio teatras, – sako buvęs Kalvarijos policijos komisariato viršininkas. – Tuomet, kolūkių laikais, kai bilietai į teatrus išties buvo deficitas, kolūkis, juos gavęs, veždavo mokytojus ir mokinius (nepanorėdavę eiliniai kolūkiečiai…). J. Miltinio teatre, pamenu, stebėjome visai jau ne vaikišką spektaklį, galbūt ne viską aš ten supratau, bet scenos žavesį tikrai pajutau“.

R. Kubilius vėl mintimis grįžta į studijų metus Maskvoje, kur bendraudamas su aktorinį meistriškumą studijuojančiais lietuviais teatro spektaklius turėjęs galimybę stebėti „kaip įsivestas studentas“: iš įvairiausių palėpių, kone iš palubių…

…Kubilių šeima ne taip jau ir seniai įsigijo namą Marijampolėje. Spėkite kur? Ogi netoli Marijampolės municipalinio dramos teatro pastato! Atsitiktinumas ar lemtis? To buvęs policijos komisariato viršininkas nedrįstų kategoriškai teigti, nors pripažįsta, jog gana ilgai ieškojęs namo pirkimui visus kitus variantus atmetė, o čia, prie teatro pastato, viskas tiko…

    Į klausimą, ar nepastebėjęs savyje teatralo sugebėjimų, R. Kubilius atsako šypsena, o paskui surimtėja tvirtai pareikšdamas, jog su metais, įgyta patirtimi žmogus lieka tikras tiek darbe, tiek šeimoje. „Kai esi jaunas ir dar neturi pakankamai patirties, daug kur vaidini, – sako buvęs Kalvarijos komisariato viršininkas, – pavyzdžiui, jaunas vyras tampa tėvu. Iš pradžių jis tik vaidina tėvą, o tuomet, kai įgauna patirties, vadinti nebereikia – yra tikras tėvas. Tas pats ir kitur. Ar aš šeimoje vaidinu? O ką gali vaidinti, kai kartu gyveni daugiau nei trisdešimt metų? Kai jaunas buvau, kai siekiau žmonos, kuri tuomet dar nebuvo žmona, dėmesio, štai tuomet ir vaidinau.“ Vis dėlto R. Kubilius neslepia, jog tam tikrą vaidybos laipsnį kiekvienas turime: „Štai baudi vaiką, o pačiam skauda. Ar esi savo vaikui griežtas? Ne, tik vaidini griežtą…“

Išėjimą į teatrą R. Kubilius iki šiol vadina švente, kurioje lankosi tada, kai pavargsta nuo gyvenimo tikrumo ir pasiilgsta vaidybos. Štai kodėl, kaip pastebėjo pašnekovas, pasikeitė ir požiūris į tai, kas rodoma scenoje: jei gerokai anksčiau, jaunystėje, labiau domino pjesės siužetas, kas perteikiama scenoje, tai dabar jaudina pati vaidyba, kaip perteikiamos vertybės, idėjos, kaip aktorius įsikūnija į savo vaidmenį, o siužeto stebėjimas lieka jau antrame plane…

„Gyvenimas man – didelis teatras“

2reginaMarijampolės ligoninės Neurologijos skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja Regina MŪSINA, dirbanti šį darbą jau daugiau nei 30 metų, savęs nepavadintų negalinčia gyventi be scenos, nors labai mėgsta retkarčiais ištrūkti į teatrą – moterį labai žavi gyvenimas, atskleistas scenoje, ji išgyvena kartu su į vaidmenį įsijaučiančiais aktoriais jų herojų skausmus, džiaugsmus, netektis ir atradimus. R. Mūsina, kurios gimtadienis taip pat sutampa su Tarptautine teatro diena, per didelės reikšmės šiam faktui neteikia: nėra bandžiusi savęs realizuoti scenoje net ir mokydamasi mokykloje, nors pastebi, jog teatrališkumo daug aplink. „Gyvenimas man – didelė scena, – sako R.  Mūsina. – Net ir darbe dažnai tenka vaidinti optimistę, kad galėtum ligoniui suteikti daugiau vilties, jėgų kovoti su liga“. Žinoma, kaip pastebi moteris, teatrališkumas jai nepriimtinas žmonių tarpusavio santykiuose: štai čia jokių kaukių nereikia, viskas turi būti grindžiama tegu karčia tiesa nei saldžiu melu. Žinoma, draugiškas pajuokavimas, be jokio pykčio, neįžeidžiant kitą, ko gero, netgi būtinas: be jo gyvenimas, tas didelis teatras, netenka dalies žavesio ir spalvų.

R. Mūsina savo gimtadienius paprastai švenčia artimųjų rate. Įsimintinas buvo gimtadienis, kai moters vaikai padovanojo bilietus į kiną (į teatrą tą dieną tiesiog nerado bilietų) savo mamą pasveikindami ne tik su gimtadieniu, bet ir su Tarptautine teatro diena!

„Gražiausi žmonės – scenoje“

1irmaGrožio salono „Irmina“ savininkė marijampolietė Irma KAUKIENĖ įsitikinusi, jog jos gimatadienis – kovo 27 -ąją, Tarptautinę teatro dieną, lėmė ir jos asmenybės veržlumą, teatrališkumą. Visą gyvenimą nerimstanti, pavasariškai veržli, gaivalinga jėga einanti ten, kur veda svajonė, – taip galima būtų trumpai apibūdinti energingąją „Irminos“ savininkę.

I. Kaukienės net nereikia klausti, ar ji mėgsta teatrą: nuo pat mokyklos suolo, jaunystės studijų ji buvo ta, kuri vedė renginius, dalyvavo dramos rateliuose, humoro grupėse. Nors gyvenimas jos ir nelepino, neprarado įgimto optimizmo, aktyvumo. „Patys gražiausi žmonės tie, kurie yra scenoje“, – įsitikinusi „Irminos“ savininkė, sceniškumą suvokdama ne tik kaip buvimą tikroje teatro scenoje, bet ir tokiose gyvenimo situacijose, kur būtinas pasitempimas, kur, rodos, natūraliai šviečianti žmogaus charizma traukia kitus žmones.

I. Kaukienė savo gimtadienius švenčia ypatingai – lyg tikra Teatro dienos dukra. Ypač įsimintinas buvo gimtadienis, sutapęs su jos grožio salono trejų metų sukaktimi. Tuomet buvo surengta tikrai teatralizuota šventė, kurioje ir atitinkami drabužiai, ir žvakių prieblanda, ir prasmingi žodžiai, skambėję iš širdies, sukūrė nepaprastą atmosferą.

„Mes, pavasariniai žmonės, – sako I. Kaukienė, – natūraliai esame matomi, norime to ar ne, pagaliau tai yra užkoduota mūsų prigimtyje.“ Tad nieko nuostabaus, kad šiai veržliai moteriai dažnai spontaniškai kyla vis naujos idėjos, kurias ji pati ir realizuoja (tai koks nors šventės scenarijus gimsta, tai interjero originali detalė, netgi mintis įkurti savo grožio saloną, gimusi tuoj po gimtadienio, buvo realizuota su tuo pačiu polėkiu).  

Teatrališkos prigimties moteris, savęs nebijanti pavadinti darboholike, savo gyvenime nepripažįsta sąvokos „bet kaip“: ką bedarytų, atiduoda ji save visą – kaip geras aktorius visą save atiduoda scenai. „Ką gali bet kaip daryti? Dirbti? Mylėti?“ – retoriškai klausia I. Kaukienė gyvenimą suvokdama kaip mišinį, kuriame egzistuoja ne tik gėris, bet ir blogis. Moteris dažnai lankosi teatre tam, kad pailsėtų nuo kasdienybės rutinos, būtent ten, stebėdama tikrai profesionalią vaidybą, ji gali patikrinti save, savo vertybes – juk kas gi kitas, jei ne menas, pateikia mums išgrynintą gyvenimą!

Šiai moteriai artimumą scenai ne vien prigimtis dovanojo: jos pavardė – taip pat labai artima teatrui. I. Kaukienė pripažįsta, jog gyvenime žmogus labai daug kaukių turi – nieko nepadarysi: situacijos kartais to reikalauja, nors pati labiau vertina tiesumą, nuoširdumą, tikrumą – ypač bendraujant su artimais žmonėmis. Štai iš čia ir kyla jos tvirta nuostata: jokio teatrališkumo kasdienybėje nereikia.

Veržlumas ir mokėjimas priimti gyvenimą kaip dovaną, kuri kaskart pateikia vis naujų siurprizų, I. Kaukienei neleidžia paskęsti kasdienybės pilkumoje ir monotonijoje. O tikroji scena? „Kas žino, gal dar ir vaidinsiu scenoje, – neatmeta galimybės „Irminos“ savininkė, – gal ir ateis tas laikas, kai save išbandysiu ir šioje srityje, pasitikrinsiu save vaidindama scenoje…“  

Laima GRIGAITYTĖ

 

0

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.