Anotacija

Mokymosi aplinkos problematika vis dažniau analizuojama ne tik politikos, bet ir mokslo požiūriu. Ir tai suprantama: juk kintant požiūriui į mokymą(si), jo tikslus, turinį, technologijas, subjektą, objektą ir pan., lygia greta turi kisti ir požiūris į aplinką, kurioje vyksta mokymo(si) procesas. Kita vertus, vis dažniau teigiama, kad mokymo(si) aplinka turi būti įgalinanti; įgalinimas čia suprantamas kaip procesas, kurio metu žmonės ar bendruomenės ugdosi gebėjimą tvarkyti savo gyvenimą ir spręsti svarbiais savo gyvenimo klausimais (Kreisberg, 1992, p. 19). Tad natūralu, kad šiuolaikine mokymo(si) aplinka derėtų rūpintis ne menkiau nei kitais didaktinės sistemos komponentais. Aplinka yra kūrybiško žmogaus ugdymo veiksnys, nes žmogaus kūrybinė saviraiška įmanoma tik tam tikroje edukacinėje aplinkoje. Ugdytojai kaip edukacinių aplinkų kūrėjai turi labai dėmesingai stebėti kaip besimokantieji veikia savosiose aplinkose. Edukacinės aplinkos, užtikrinančios mokymosi sėkmę, vadinamos konstruktyviomis aplinkomis. Jas apibūdina tokios charakteristikos: refleksija, motyvacija, kontekstas, savireguliacija ir savikontrolė, bendradarbiavimas ir partnerystė. Vadinasi, edukacinė aplinka turi būti kuriama taip, kad besimokantysis galėtų ja pasinaudoti. Tokį požiūrį atitinka besimokantįjį įgalinančios edukacinės aplinkos samprata: tai tokios edukacinės aplinkos sukūrimas, kurios kompetencinės, psichologinės, materialiosios – organizacinės sąlygos suteikia kiekvienam besimokinančiajam mokymosi galios ir turi įtakos sėkmingam mokymuisi. Įgalinanti aplinka yra organizuota taip, kad individas šioje aplinkoje jaustųsi pajėgus efektyviam asmeniniam tobulėjimui, realizuojamam per mokymosi pastangas (Jucevičienė, 2008).

 Geros mokyklos koncepcijoje (Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2015 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. V-1308) teigiama, kad „Funkcionali, dinamiška ugdymo(si) aplinka – stimuliuojanti mokymąsi, skatinanti mąstymą, kūrybiškumą. Demonstruojami ne tik baigti mokinių darbai, tampantys jos puošybos elementais, bet ir darbo, kūrybos, diskusijų procesas – užrašai, eskizai, planai, modeliai ir pan. Patalpos patogios, funkcionalios, lengvai pertvarkomos, maloniai spalvingos. Numatytos galimybės mokytis individualiai ir grupėmis, tyloje ir bendraujant, „švariai“ ir naudojant įvairias tepančias medžiagas bei priemones.“

Šioje programoje dar pasirinkta aptarti kaip  tikslingai parinkti grafinės vizualizacijos mokymo(si) ir į(si)vertinimo metodus ir juos metodiškai taikyti. Vizualizavimas plačiąja prasme – tai informacijos pateikimo būdas optinio vaizdavimo pagalba, pavyzdžiui, panaudojus grafikus, schemas, paveikslėlius, nuotraukas ir kt. Manoma, kad apie 90 procentų informacijos žmogus suvokia per savo regėjimą. Įdomu tai, kad informacijos vizualizavimo pagalba, galima pateikti informaciją, kurią mes iš esmės negalime įsivaizduoti ar matyti (pavyzdžiui temperatūra). Be to, vizualizavimas padeda formuoti vaizdą mintyse bei suvokti didesnį kiekį įvairios informacijos. Vaizdas yra ryškiausias ir geriausiai įsimintinas, palyginant su kitais pojūčiais. Vizualizavimas daug lengviau leidžia pateikti bei suprasti sudėtingą informaciją ir duomenis. Kita vertus, neteisingas vizualizavimo metodų panaudojimas informaciją gali iškraipyti. Vizualizavimo būdų ir metodų yra daugybė, atsirandant naujiems duomenims ar informacijos tipams, sukuriami ir nauji vizualizavimo metodai. Kuris metodas, diagramos ar grafiko tipas yra tinkamiausias konkrečioje situacijoje priklauso nuo daugybės faktorių – duomenų apimties ir paskirties, auditorijos ar vizualizuojančio asmens sugebėjimų. Svarbiausia nepamiršti, kad pagrindiniai principai yra – aiškumas, paprastumas ir suprantamumas. Vizualizavimas padeda spręsti kūrybines ir komercines užduotis, gali tapti labai svarbia sprendimo priėmimo dalimi. Taigi, vizualizavimo pagrindinis tikslas yra perteikti žmonėms naudingą informaciją grafinėmis priemonėmis, taip palengvinus tos informacijos suvokimą.

 Esminiai klausimai, į kuriuos bus atsakoma programos metu:

Kas yra edukacinė aplinka? Kaip edukacinė aplinka įtakoja mokyklos kultūrą? Kas yra edukacinių aplinkų kūrėjas? Ar visos edukacinės aplinkos yra „perkamos“? Kokias galias turi mokykla kuriant edukacines aplinkas? Kokie grafinės vizualizacijos mokymo(si) ir į(si)vertinimo metodų ypatumai? Kaip tinkamai parinkti grafinės vizualizacijos mokymo(si) ir į(si)vertinimo metodus? Kaip grafinės vizualizacijos metodus pritaikyti pagal ugdymo  tikslus,  kitas ugdymo  programos struktūrines dalis, mokinį?

Programos turinys gali būti lanksčiai pritaikytas (pakoreguotas, papildytas) pagal dalyvių poreikius.

Programos apimtis – 40 akad. val., iš jų  12 auditorinių val., 20 val. praktika, 8 val. metodinė konferencija;

I dalis – seminaras (6 akad. val.) + praktika (atliekama savarankiškai) (10 akad. val.);

II dalis – seminaras (6 akad. val.) + praktika (atliekama savarankiškai) (10 akad. val.);

III dalis – metodinė-praktinė konferencija (8 akad. val.). Programos refleksijai  yra pasirinkta konferencijos forma. Konferencijos tikslas – sudaryti pedagogams galimybę pasidalyti patirtimi, kaip sekėsi pritaikyti praktiškai teorinę medžiagą ugdymo procese. Dalijantis savais atradimais galima vieniems iš kitų mokytis, tuos pačius dalykus bei situacijas suvokti įvairiapusiškiau, įžvelgti naujus aspektus, nes kiekviename dalyke glūdi daugiau prasmių, negu betarpiškai atrandama.